Kai Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti, …
1 Mozės knyga, Pradžios 27, 1
Izaokas, išpranašautas Abraomo sūnus, paseno, apako, ir blogai girdėjo. Jis norėjo palaiminti savo pirmagimį. Tačiau motina norėjo, kad ne Ezavas gautų palaiminimą, bet Jokūbas, – jos numylėtinis. Jie pergudravo Izaoką, ir jis palaimino Jokūbą, o Ezavas gavo „ 2 klasės“ palaiminimą. Ir Jokūbas tapo vienu iš Izraelio tėvų, o ne Ezavas.
Dievas, jau gimstant dvynukams, apreiškė, kad Jokūbas neš Izraelio tautos palaiminimą, o ne Ezavas. Rebeka, Jokūbo motina, tam šiek tiek padėjo … Ar jie neturėjo pasitikėjimo Dievu?
Kai aš taip mąsčiau apie Izaoko aklumą, atėjo mintis, kad panašiai vyksta daugeliui senų žmonių: Jie visą gyvenimą vaikščiojo su Jėzumi, bet senatvėje apako. Akli Dievui ir Jo keliams. Jie viską žino ir daug ką patyrė su Dievu, bet dabar jie tapo akli Jo artumui, Jo valiai ir Jo keliams. Ir jie tapo ne tik akli, bet jie negali nei balsų teisingai atskirti. Kada jie iš širdies atsigręš į VIEŠPATĮ? Kada jie vėl ieškos Jo gyvojo veido ir gyvens ne praeitimi? Šiandien yra Dievo diena; kas buvo anksčiau, praėjo.
Yra ir daug kitų, kurie yra akli Dievui. Jie negali Jo suvokti. Jie girdi daug balsų, bet negali jų atskirti. Kada jie prasiskverbs į Gyvenimo šviesą? Kada jie atsuks savo ausį Dievui? Tiek daug minčių sukasi jų galvoje. Kada jie suras ramybę Jėzuje?
Izaokas buvo senas ir pasisotinęs gyvenimu. Tai neturėtų būti pasakyta apie mus! Izaokas buvo aklas. To niekada neturi mums atsitikti! Izaokas prastai girdėjo. Mes išgirskime Dievo balsą kasdien! Lavinkime savo akį ir ausį! Trokškime Jo artumo kiekvieną dieną!! Tik danguje norėkim išeiti į pensiją, bet čia mes visada esame „kovotojai VIEŠPAČIUI“.
VIEŠPATIE, atleisk, jei tapau aklu ir kurčiu. Atleisk, kai mano mintys būna užimtos daugeliu dalykų, ir nelieka laiko Tavo Žodžiui ir tylai su Tavimi. VIEŠPATIE, atverk man vėl akis, ausis ir širdį! Aš vėl noriu atsigręžti į Tave, Gyvenimo Šviesą, mano viltie, mano tiksle ir mano Gelbėtojau!!