Sugrįžk, nuklydusi Izraelio tauta. Aš neberūstausiu, nes esu gailestingas, nepyksiu ant jūsų amžinai. Prisipažink, kad Viešpačiui, savo Dievui, buvai neištikima ir nusikaltai, svetimaudama po žaliuojančiais medžiais ir mano balso neklausydama, – sako Viešpats.
Jeremijo pranašystė 3, 12d – 13
Visada, kai rašoma: – sako Viešpats – yra labai svarbu. Tada būna Žodis, kurį Dievas kalba mums! Svarbus pareiškimas!
Čia kalbama apie tai, kaip Dievas laukia, kad mes nusisuktumėme nuo klystkelių ir grįžtumėm pas Jį. Natūralu, kad Jis rūstauja, bet labiau dėl to, kad mes Jį ignoruojame, nenorime eiti su Juo ir neklausome Jo meilės kupino balso. Jis rūstauja dėl svetimų dievų, kurie mums tapo tokie svarbūs. Jis nekalba apie pavienes nuodėmes, Jis kalba apie tai, kad mūsų širdys priklauso svetimiems dievams, o ne Jam.
Bet Dievo pyktis praeina; – Jis ištiesia Savo ranką ir sudaro su mumis naują sandorą. Jis nebepyksta ant mūsų ir nebenori mūsų kaltinti „svetimavimu“. Jis vėl nori bendrauti su Savo tauta. Bet labai svarbu, kad mes patys suvoktumėm, kur mes Jį įžeidėme. Jei mes nematome savo kaltės, netrukus vėl toje pačioje vietoje suklupsime. Nėra jokio pigaus atleidimo, jokio paviršutiniško atsiprašymo. Tai Jėzui kainavo gyvybę ir mums taip pat; nes Jis gali tik tuomet atleisti, kai mes visiškai Jam atiduodame savo gyvenimą. Tada Jis keičia mus iš pagrindų. O ko mums daugiau reikia??
Taip, Jėzau, aš atiduodu savo gyvenimą į Tavo stiprias ir mylinčias rankas! Dėkoju, kad Tu man atleidi tai, jog man kažkas tapo svarbiau, TU man tapai lyg fonas! Tu esi mano gyvenimo šaltinis, o ne kažkas kito, nors ir kaip gražiai tas kitas beatrodytų. Dėkoju, kad nerūstauji ant manęs, bet meiliai į mane žvelgi. Taip, man reikalinga Tavo malonė!
Rytiniai pamąstymai iš Dievo Žodžio
Autorius: Frank Lauermann