Dievo atsižadėjimas – 2018.05.27

Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę.
Laiškas hebrajams 10, 19
Pora eilučių toliau parašyta: … Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes, bet kažkoks baisus laukimas teismo… (26 eilutė).
Ši eilutė daugeliui kelia baimę. Galbūt aš nusidėjau prieš Šventąją Dvasią? Galbūt aš esu prarastasis amžiams? Ar aš nusidėjau tyčia?
Va taip mes prakeikiam patys save. Bet toks savęs keikimas tik parodo, kad Dievo Dvasia veikia mumyse ir mes nesame prarasti.
Kartais žmonės būna stipriai paliesti Šventosios Dvasios, patiriantys gydymus ir palaiminimus, pirmieji stovi šlovintojų gretose, bet vis dėlto: jų širdys yra užrakintos. Dievas juos taip laimina, bet jie vistiek neleidžia JAM būti jų Viešpačiu. Jie neatvėrė savo širdies, jie nepakvietė JO rimtai, nepakvietė JO iš tiesų būti jų karaliumi ir Viešpačiu, jie nenorėjo paaukoti savo senojo Aš, jie nenorėjo kam nors priklausyti ir paklusti, jie patys norėjo viską spręsti. Jie norėjo palaiminimų, tačiau jie nenorėjo klausyti Jėzaus.
Taigi tiems žmonėms, paragavusiems ir išbandžiusiems dangiškąsias dovanas, ir yra ši eilutė. Jie yra „atsparūs” Dievo reikalavimams. Jie tik mažą atkarpėlę kelio nueina kartu su Dievu, o toliau jau eina savais keliais.
Ar Tu esi toks žmogus? Greičiausiai ne, nes kitaip neskaitytum šių pamąstymų, nesimelstum, neklaustum Dievo JO valios ir nemylėtum JO, nejaustum ilgesio JAM, ir galvotum sau tik apie tai, ar tau pačiam gerai sekasi.
Ne, tu nesi toks žmogus. Dėl to Dievo Dvasia dirba su tavimi, dovanodama tau tikėjimą ir meilę, ir itin dėl tavęs stengdamasi. Galbūt jautiesi nesaugus, neužtikrintas, ar myli JĮ, bet JIS tai žino. Tikrai, tiesiog ištark: Viešpatie, aš myliu Tave! Jėzau, aš myliu Tave! Tėve danguje, aš ilgiuosi Tavęs!
Viešpatie, nesu visiškai toks, koks būti mielai norėčiau. Bet Tu vistiek mane myli, ir aš Tave myliu. Dėkoju už Tavo artumą!!!