Atsivertimas ir išgelbėjimas – 2017.12.18

Simonai, ar myli mane?
Jono 21, 17
Kuomet Jėzus Simoną pakvietė pirmąjį kartą, JIS tiesiog tarė: Sek paskui mane! – ir Simonas Petras pakilo nuo savo darbų ir nusekė Viešpatį. Jis sekė JĮ iš visų savo jėgų. Jis tarė: Viešpatie, net kai visi Tave paliks, aš būsiu su Tavimi! Ir jis norėjo savo gyvenimą patikėti Jėzui, ginti JĮ kalaviju.
Jis atsidavė Jėzui, kuris tapo jo Viešpačiu. Ir jis labai stengėsi, viską duodamas savo mylimam Viešpačiui. Ir vis dėlto: jis pasiekė savo ribas. Jis apgailėtinai JĮ išdavė. Viešpačiui jis tarnavo vien tik savo pastangomis, o jos buvo ribotos. Jis norėjo savo gyvenimą patikėti JAM, bet Jėzui nereikia į mirtį einančios aukos – kam ji JAM? JIS nori gyvybės pilnos aukos!
Atsivertimas ir išgelbėjimas – tai du skirtingi dalykai. Atsiversdami mes gręžiamės į Jėzų. Išgelbėjimo metu Jėzus gręžiasi į mus. Ir mus pagauna – patys liekame pasyvūs.
Atsivertimas yra mūsų reikalas. Tuo galime didžiuotis. O va išgelbėjimas – jau Dievo reikalas.
Išgelbėjimas yra tai, kam mes nesame pajėgūs: atleidimo tikrumas, amžinojo gyvenimo tikrumas, širdies laisvė bei šventas džiaugsmas dėl mūsų gyvenimo, pasiaukojimo drąsa (nuolankumas), pasididžiavimo ir atsiskyrimo įveikimas, kantrybė, švelnumas, ir kartais žodis, pilnas autoriteto, išminties, pažinimo, pranašystės, išlaisvinimo ir išgydymo.
Šių dovanų iš Dievo priėmimas ir yra išgelbėjimas mums. Visa kita yra savigrauža, savęs aukojimas, darbai, atliekami savo nuožiūra, savomis jėgomis, iš išdidumo ir paprastai – atstumia išgelbėjimą, kurį Dievas stato į pirmąją vietą.
Dėl išgelbėjimo reikia kovoti maldoje bet kokiu įmanomu būdu, jo prašyti ir belsti, kol būsime tikri, kad Dievas jį mums dovanoja. O tai juk ėjimas prieš mūsų prigimtį.
Išgelbėjimas yra išlaisvinimas nuo mūsų senojo Aš. Jis turi mirti, kad galėčiau gyventi JAM. Tai – mūsų apsisprendimas. Mūsų valioje užsiimti tuo tol, kol šis apsisprendimas pavirs tikrove. Tai yra mums paskirta kova. Visa kita tėra pamaldus sentimentalizmas.
Mums reikia išgelbėjimo! Nieko kito taip skubiai mums nereikia kaip išgelbėjimo!!! Kaip gerai, kad Dievas jį padovanoja; – bet mes turime jį priimti, savyje bei savo mąstyme įtvirtinti ir niekada nebepaleisti! O tai mums pakankamai sunku. (Kaip gerai, kad Dievas yra toks kantrus ir visada mums padeda!)
Jėzau, noriu sekti Tavimi. Bet vis išlenda mano senasis, storasis, riebusis Aš, kuris nori eiti savais keliais! Padėk, laikyk mane teisingame kelyje! Nes tik Tavyje suras manoji siela ramybę ir išgelbėjimą!