Malda už manąją tautą – 2017.10.23

Mozė meldėsi:
Atleisk, maldauju, šios tautos kaltę, dėl savo ištikimos meilės didybės, kaip atleidai šiai tautai nuo Egipto iki čia.
Skaičių knyga 14, 19
Izraelitams besikeliant į Pažadėtąją žemę, didžiulę baimę jiems kėlė ten gyvenantys milžinai (apie kuriuos jiems papasakojo iš Kanaano grįžę žvalgai). Jie tikėjo, kad milžinai esti didesni už jų Dievą. Dievas itin įniršo dėl tokio jų netikėjimo. Taigi Mozei ir vėl teko pagelbėti šioje kritinėje situacijoje bei melstis už šią nepaklusnią tautą. Dievas išgirdo Mozę. Bet JIS negalėjo šių netikinčių izraelitų paleisti visiškai nenubaustų, bet kartu JIS nebenorėjo visiškai sunaikinti šios tautos. Taigi keturiasdešimt metų ši tauta keliavo dykuma, kol nebeliko mažatikių. Ir štai tada galėjo Dievas atvesti savo tautą į Pažadėtąją žemę.
Nuostabą kelia tai, kaip labai Dievas klausėsi Mozės. JIS juk turėjo teisę jausti įniršį šiai nepaklusniai, mažatikei tautai. Kada ji Juo pasitikėjo? Izraelitai visada rasdavo dėl ko niurzgėti. Jie taip dažnai norėdavo tiesiog grįžti į Egiptą. Vis dėlto Mozė nuolat už juos meldėsi, ir Dievas išgirsdavo.
Mūsų tauta neliko be skolų. Dievas jai jau daugelį kartų atleido, tik ji vis dar keliauja be JO. Pinigai ir valdžia – tai jų dievas. Mūsų tautos nuodėmės žengia į dangų! Mieliau jų nebeskaičiuotume.
Kuomet Dievas kūrė mūsų tautą, suteikė jai daugelį gabumų bei talentų, kurių neturi jokia kita tauta. Mūsų tautai JIS turėjo didelių planų! Vis dėlto ji iki šiol JO negirdėjo, neieškojo JO, o tiesiog sekė nuodėmėmis, sekė egoizmu. Daugybė kitų nuodėmių kilo iš to ir štai Dievas turi visišką teisę niršti ant mūsų tautos.
JIS laukia mūsų maldos už savo tautą. Biblijoje apie tai gausu pavyzdžių. Svarbu, jog melstume ne už kitus, bet už mus. „Dieve, atleisk mums! Mes padarėme bloga! Mes užmiršome tave! Mes einame keliais, kuriuos sau patys išsigalvojome! Meldžiu, Viešpatie, atleisk! Jau daug kartų esi mums atleidęs ir tiek kantrybės turėjai su mumis. Maldauju, atleisk mums dar kartą ir išliek savąja maldos bei gailestingumo Dvasią ant mūsų tautos!”
Dievas išklausys mūsų maldą, jei ji bus rimta ir nuoširdi. Mes neturėtume pirštu rodyti į savąją tautą sakydami: Štai jie, štai nusidėjėliai. Mes turėtume identifikuotis su savo tauta ir iš visų jėgų jai atstovauti. Nejaugi Dievas mūsų nepasigailės?
Dėkoju, Jėzau! Tu esi gailestingumo Dievas. Maldauju, pasigailėk mano tautos! Tu juk matai, kaip ji eina klystkeliais, kaip ji bėga paskui kiekvieną, žadantį jai laimę bei gerovę. Tik Tu vienintelis esi Šaltinis. Meldžiu, atleisk mums!! – ir pasigailėk.