Jėzus sako:
Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.
Mato 6, 34
Jėzus sako, jog mes neturėtume rūpintis, nes JIS rūpinasi mumis. Tačiau Biblijoje yra ir kitų eilučių, kalbančių apie tai, jog mes turėtume dirbti bei sau duoną užsidirbti. Turime pasirūpinti atsargomis žiemai. Mes turime taip dirbti, lyg viskas priklausytų nuo mūsų ir melstis taip, lyg viskas priklausytų nuo Viešpaties; – panašiai kalba Martynas Liuteris.
Jėzus sako, jog mes neturėtume rūpintis, nes JIS rūpinasi mumis. Tačiau Biblijoje yra ir kitų eilučių, kalbančių apie tai, jog mes turėtume dirbti bei sau duoną užsidirbti. Turime pasirūpinti atsargomis žiemai. Mes turime taip dirbti, lyg viskas priklausytų nuo mūsų ir melstis taip, lyg viskas priklausytų nuo Viešpaties; – panašiai kalba Martynas Liuteris.
Kai puolame į kraštutinumus ir atsižvelgiame tik į vieną pusę, eisis mums taip, kaip nutiko Frederikui.
Jis viską norėjo pavesti Dievui. Bet jis neužstatė žadintuvo ir miegojo iki 10 valandos. Bet juk 8 valandą jis turėjo būti darbe. Bet jei jau Šventoji Dvasia nori, kad jis kartą išsimiegotų, tada gerai. Tada jis pažvelgė į šaldytuvą, mat norėjo papusryčiauti. Tačiau šis buvo tuščias. Šventoji Dvasia nakties metu jo nepripildė. Jis triskart meldė, kad atsirastų duonos ir dešros, bet taip neįvyko. Na ką gi, tuomet skelbiamas pasninkas. Gerai. Jis sėdo į mašiną, nors šioje nebuvo daug benzino, pradėjo važiuoti. Pakeliui nepastebėjo benzino kolonėlės. Ir už 500 metrų automobilis sustojo. Jis turėjo pasirūpinti benzinu, o tada jau galėjo važiuoti toliau. Jis meldė vietos mašinai ir rado ją prie pat pagrindinio įėjimo. Jis žinojo, jog toje vietoje stovėti draudžiama, bet jei jau taip veda Dvasia, tada puiku! Kuomet 17 valandą jis išėjo iš darbo, automobilio nebebuvo, jis jau buvo nutemptas …
Taip nutinka, kuomet vadovaujamasi kokia nors viena Biblijos ištrauka, o į kitas nekreipiama dėmesio, tiesiog iš patogumo! Dievui negali tai patikti. Mes turime išpildyti savąją dalį, atlikti savo pareigas, o Dievas jau padarys tai, kas ne mūsų jėgoms.
Vienas pastorius norėjo leisti veikti Šventąjai Dvasiai. Taigi jis nesiruošdavo pamokslui. Sekmadienais neateidavo joks nušvitimas ir jis blaškydavosi po visą Bibliją, nuo Adomo ir Abraomo iki Apreiškimo. Žmonės po to sukdavo galvas, ką gi pastorius apskritai norėjo pasakyti. Ir po keletos mėnesių bažnyčia buvo visai tuščia, beliko pora balandžių. Dievas negali laiminti tokio „perdėto dvasingumo”! Greičiau tai tėra tinginystė arba atsakomybės prieš Dievą nusikratymas.
JIS nori gerų mokymų bei gerų pamokslavimų. Bet tam juk reikia ilgai ruoštis! Reikia melstis jau pradedant ruoštis, kad Šventoji Dvasia vestų ir padarytų svarbiu visa tai, kas turėtų būti sakoma. Būtent tai Dievas laimins ir galingai veiks klausytojus!
Ir jei ligonis nepasveiksta iškart po mūsų maldos už jį, ką tai reiškia? Kad Dievas tiesiog to nenori, kad turi kitokį planą ar kad ligonis neturi pakankamai tikėjimo? – Ne, tai dažniausiai tereiškia, jog trūksta dvasinio autoriteto, kuris auga kartu su Dievu tyloje!
Taigi turėtume gyventi sau ramiai: stengiamės, viską darome kaip galime geriausiai, o Dievas mus laimina. JIS rūpinasi mumis!! JIS žino – mūsų gyvenimas nėra paprastas, dėl to JIS mielai padeda. JO malonė užlieja mūsų gyvenimą! Jeigu tik mes visuomet į pirmą vietą statome JĮ…
Taip, Jėzau! Mano gyvenimas priklauso Tau. Aš darau ir atiduodu geriausia, ką galiu, padaryk iš to ką nors gero! Nenoriu tapti tinginiu ir gyventi patogiai, bet noriu kartu su Tavimi kurti bei dirbti, – Tavo garbei!
Taip, Jėzau! Mano gyvenimas priklauso Tau. Aš darau ir atiduodu geriausia, ką galiu, padaryk iš to ką nors gero! Nenoriu tapti tinginiu ir gyventi patogiai, bet noriu kartu su Tavimi kurti bei dirbti, – Tavo garbei!