Kova su nuodėmėmis – 05.08.2017

Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.
Laiškas romiečiams 8, 14
Kalba eina apie mūsų gebėjimą nusidėti. Senasis Adomas mumyse nėra miręs! Mes galime nusidėti kaskart, kai tik norime. Tačiau neturėtume.
Dievo Dvasia mūsų širdyse mus reguliariai perspėja, o kai kurių nuodėmių JIS apskritai neleidžia daryti. Kaip gera turėti tokią signalizaciją. Mes galime ją ignoruoti ir daryti tai, ką norime, bet tada mūsų bendrystė su Dvasia praeis, o mes ir vėl gyvensime sename kūne kaip anksčiau. Tai mes jau pastebėjome: mylintis ir širdyje Jėzų nešiojantis žmogus negali meluoti arba keiktis, arba dažnai sakyti „O Jėzau, Marija”. Ir jei kada nors, iš seno įpratimo, koks nors mažas melas norės ištrūkti, tuomet jis užstrigs gerklėje. Iš tikrųjų teks pasistengti norint pameluoti. Ir kiekvienąkart, kuomet mes nutolstame nuo Jėzaus kaip nuo centro, kuomet nutolę ir vėl žygiuojame senuoju keliu, tada vėl prasideda šie maži melai ar keiksmai. Man tai tampa pirmuoju įspėjamuoju ženklu, kurį pastebėjęs, aš turiu kuo skubiau apsisukti ir vėl ieškoti savo Viešpaties!
Taip ir su daugeliu dalykų: kai leidžiame Dievo Dvasiai mumyse vadovauti, būname Dievo vaikais ir nenusidedame!
Bet taip pat yra dalykų, kuriuos išmokstame patirties dėka. Gyvendami kartu su Dvasia, mes net ir savo gyvenimo būdą organizuojame pagal JĮ, taip mes netgi išmokstame vengti tam tikrų dalykų ir situacijų. Tuomet bręsta pamatiniai principai, esantys vienybėje su Dievo Žodžiu bei buvimu. Tada mes tampame stiprūs tikėjime, ypač tvirti prieš išbandymus.
Visa tai priklauso kartu – tiek leistis vedamam ir valdomam, tiek ir mokytis atskirti patirties dėka.
Hebrajams 5, 14: Subrendusiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo.
Ir trečia, Dievas mums duoda Dvasių atskyrimo dovaną. Mes jaučiame, kai kažkas nėra iš Dievo. Tampu neramus, nervingas, suirzęs, kai pamokslaujantis turi kitų tikslų nei Jėzus. Kiekvienas šios dovanos turi daugiau ar mažiau. Linkiu, kad ji klestėtų Jėzaus bendruomenėje ir girdėtųsi jos perspėjantis balsas! Ji saugo nuo erezijų ir klystkelių.
Jėzau, pripildyk mus savąja Šventąja Dvasia! Kuri vesdama mus ir perspėdama neleistų nusidėti. JIS turi mums vadovauti! Norime priklausyti Tau ir gyventi taip, kaip Tu nori, užuot keliavę savo keliu. Padovanok mums Dvasią ir dovaną, atskirti dvasios šaltinį, tam, kad galėtume likti ištikimi Tavyje ir niekas mūsų negalėtų suvilioti! Dėkojame, kad taip ištikimai mumis rūpiniesi!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*