Rytui auštant – 01.07.2017

Savo gerumu pasotink mus auštant!
Kad giedotume iš džiaugsmo per dienų dienas,
kol gyvensim.
Psalmė 90, 14
Tokia yra realybė žmonių, kurie eina išvien su Jėzumi.
Eilutėse prieš tai aprašoma, kaip gyvena normalūs žmonės:
Metai iš metų Tu užpūti žmonių gyvenimą kaip sapną, jie tarytum žolės, kurios auštant išdygsta, – rytą sužaliuoja ir žydi, o vakare nuvysta ir sudžiūsta. Juk mus Tavo įniršis žudo, dėl Tavo pykčio mus apima šiurpas. Tu mūsų kaltes prieš akis pasidėjai, savo veido šviesoje – slaptas mūsų nuodėmes. Taip visos mūsų dienos pykty praeina, o gyvenimo metai su atodūsiu baigias. Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni – gal aštuonias. Bet dauguma tų metų – tik triūsas ir vargas, jie greitai prabėga ir mes iškeliaujam.
Bet mes daugiau nebenorime gyventi Dievo rūstybėje! Mes turime sprendimą, kurį įvykdė Jėzus! Mes tikime: JIS, Jėzus atpirko ir pašalino visas mūsų kaltes! Taigi, mes keliamės rytais, dėkojame Jam už atleidimą, dėkojame, kad šią dieną mes galime pradėti visiškai „švarūs” ir laisvi, dėkojame už ramybę, debesis, saulę ir gėles. Ir tuo metu, kai mes aukojame savo dėkingumą, mūsų širdis atsiveria Viešpaties gailestingumui. JIS išklauso mūsų dėkingumą ir gyrių. Tuomet JIS jaučiasi kaip namuose. Gal tai skamba ir ne visai poetiškai, bet JIS girdi širdies skambesį: „Ačiū, Tėve!” Ir štai JIS ateina arčiau prie savo vaiko, suvysto jį savo malone ir meile, nuvalo visus purvus, aprengia dangiškuoju džiaugsmu ir viltimi bei leidžia krykštauti iš laimės.
Taip, Viešpatie, pasotink mane auštant savo gailestingumu! Aš skirsiu laiko Tau už viską padėkoti ir Tavęs paprašyti, kad šios naujos dienos metu būtum mano Viešpats, kuris mane veda, saugo ir lydi. Tu tiesiog nuostabus, mano mylimas Viešpatie! Taip gera su Tavimi pradėti dieną, kol dar neužklydo rūpesčių debesys bei darbo stresas. Ir taip gera visą dieną būti kartu su Tavimi. Ačiū, kad Tu esi!