Klaidingas dėmesys ir rūpestis – 2017.06.17

Pamatęs jį (Joną), Petras tarė Jėzui: VIEŠPATIE, o kas bus šitam? Jėzus atsakė: …, o kas gi tau? Tu sek paskui mane!
Jono 21, 21f.
Petras buvo susirūpinęs dėl Jono. Tačiau Jėzus papriekaištauja jam šiurkščiai: o kas gi tau? Įprastai turėtume jaudintis vieni dėl kitų, melstis vieni už kitus ir rūpintis kitais. Kodėl Jėzus čia toks griežtas?
Kalba eina apie VIEŠPATIES reikalą. Kas turi nuspręsti? Čia sprendžia pats VIEŠPATS, o ne Petras. Mes žmonės mėgstame nurodinėti Dievui arba teikti Jam pasiūlymus, ką JIS turi daryti su kitais žmonėmis.
Tačiau Jėzus yra VIEŠPATS Petrui lygiai taip pat kaip ir Jonui. JIS nusprendžia, todėl nereikalingus rūpesčius mes galime mesti į šoną. Mums nereikia Dievo įtikinėti, kad JIS darytų tam tikrus dalykus. Mums nereikia melstis taip, tarsi Dievas jau būtų užmiršęs brolį, ir mes turime Jam apie jį priminti. Pats Dievas neša atsakomybę už brolį, – ir JIS rodo kantrybę jam, JIS myli jį, saugo jį, JIS eina savo keliu su juo.
Jei matome, kad brolis patiria sunkumus ar net nusideda, matome jo nesupratimą, nežinojimą, ką tuomet darome? Ar apie tai turi sužinoti visas pasaulis? Turime apie tai informuoti Jėzų? Mes turėtume tyliai melstis už brolį ir jam linkėti paties geriausio, ką Dievas gali jam suteikti. Bet mes neturime jo teisti, smerkti ar Dievui patarimus teikti, Jo skubinti, kad JIS kažką darytų pagal mūsų supratimą.
Mes turime sekti Jėzų, tai mūsų užduotis. Bet atsižvelgdami į kitus ir rūpindamiesi kitais žmonėmis, mes kartais einame į kompromisus. Tačiau Jėzus rūpinasi tuo kitu, jei šis dėl manęs turėjo patirti nuostolius. Mes būkime susirūpinę tik tuo, kaip visuose dalykuose sekti Jėzų.
Dėl mylimos žmonos, vaikų, draugų ar kolegų, o dažnai ir dėl krikščionių bendruomenės, to perdėto susirūpinimo, mes tiesą sakant nepadarome to, ko Jėzus iš mūsų nori. (Kartais šis rūpestis yra tik pasiteisinimas; o iš tiesų tai mums net visai patinka šiuo atžvilgiu ne visiškai sekti Jėzumi). Paveskime šiuos žmones Jėzui, atiduokime juos visiškai į jo rankas ir leiskime Jam rūpintis. Mes geriau sekime Juo. O čia jau reikia pasitikėjimo Geruoju Ganytoju; – JIS nėra tas, kuris mus ir kitus sąmoningai kankina ir gyvenimą dar labiau apsunkina, nei jis yra.
Tačiau saugokimės ir to, kad neapleistume savųjų, sakydami: neturiu Tau laiko! Aš turiu tarnauti VIEŠPAČIUI … Ne, tai nėra tarnystė VIEŠPAČIUI. VIEŠPATS neišlaisvina mūsų nuo to rūpinimosi, kurį JIS pats mums pavedė.
Ačiū Jėzau, Tu išlaisvini! Taip, aš noriu ir galiu Tave sekti, nes Tu turi numatęs man ir kitiems vien tik gera. Aš žinau, jie visi yra Tavo stipriose, mylinčiose rankose. Aš noriu žvelgti į Tave ir daryti tai, ką manai esant teisinga. Aš noriu rūpintis savaisiais, bet į kompromisus tikėjime aš daugiau neisiu. Tu laikai savo ranką virš manes, todėl aš esu saugus, atsipalaidavęs ir linksmas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*