Ant atsimainymo kalno – 2017-06-16

Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines …“.
Evangelija pagal Matą 17, 4 
Jėzus nusivedė Petrą, Joną ir Jokūbą ant kalno. Ten Jėzus atsimainė, Jo veidas švietė kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Tuomet pasirodė Elijas ir Mozė ir kalbėjo su Jėzumi.
Šią didingą akimirką Petras net nebežinojo, ką sakyti. Viskas buvo taip didinga, nuostabu, puiku ir nepakartojama! Jis norėjo pasilikti ant kalno.
Tuomet pats Dievas kreipėsi į Jėzų, o trys mokiniai išsigandę parklupo ant žemės. Jėzus juos visus palietė ir mokiniai matė tik Jėzų. Po to viskas buvo kaip įprasta. Jie nusileido nuo kalno ir pasinėrė į kasdieninius reikalus.
Daugelis krikščionių patiria vieną ar kelias Dievo didybės akimirkas. Tai yra taip žavu, kad neįmanoma pamiršti! Tad kiekvienas trokšta šią didybės akimirką užfiksuoti ir įamžinti, kad tai niekada nesibaigtų! Tačiau mes vis nusileidžiame ant žemės, kaip ir mokiniai, nulipę nuo kalno, pasineriame į kasdienybę.
Kai kurie krikščionys nori pasilikti toje didybėje kaip ant kalno ir nenori grįžti į realybę. Viešpatystės momentas jiems tampa atsvara, o visa kita netenka reikšmės. Jie imasi visokių triukų ir naudojasi visomis galimybėmis, kad tik vėl galėtų būti tokioje būsenoje. Jie važiuoja į pamaldas, galbūt pasninkauja, meldžiasi ir skaito per dienas Bibliją … Atrodo lyg jie spaudžia Dievą vėl dalyvauti su jais kartu atsimainyme ant kalno.
Tačiau Jėzus vėl nusileido nuo kalno į įprastą gyvenimą. Tad ir mes privalome grįžti į realybę. Ten galime nuspręsti, ar mes mylime Jėzų, ar mieliau statytume Jam ant kalno palapinę. Tie šventieji, kurie nebenori kasdienio gyvenimo, VIEŠPAČIUI tampa siaubūnais. Aplinka juokiasi iš tokių ir broliams bei seserims tokie šventieji tampa našta.
Kasdienybė tampa tikru išbandymu mūsų tikėjimui. Ar mes seksime Jėzumi, kai dirbsime „juodus“ darbus, kai lankysime ligonius, kalinius, kaip elgsimės su alkoholikais … Yra tiek visko daug, ko nori iš mūsų Jėzus! TIK mes esame Jo rankos žemėje. Ar esame pasiruošę? Ar mylime Jį taip, kad galime nulipti nuo atsimainymo kalno?
Jėzau, kaip malonu būti su Tavimi! Tačiau deja, tai neįmanoma kiekvieną dieną … Taip, aš suprantu, kad esu Tau reikalingas Žemėje kiekvieną dieną. Myliu Tave ir noriu daryti Tavo darbus. Nesvarbu, ar tai būtų plovimas, automobilio vairavimas, žolės pjovimas … viską noriu daryti Tavo garbei. Noriu parodyti žmonės Tavo palankumą. Dėkoju, kad Tu esi šalia ir padedi man.