Dievo ugnis – 2017.05.31

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“
Evangelija pagal Luką 12, 49
Kai mąsčiau apie šią eilutę, Dievas priminė man krūmą, kuris degė, bet nesudegė. Mozė išėjo pažiūrėti šio reiškinio. Ir VIEŠPATS kalbėjo iš šio degančio krūmo (Išėjimo 3).
Ugnis yra Viešpaties ugnis. Ji skiriasi nuo bet kokios ugnies, kurią žinome. Ugnis sudegina daiktus. Lėktuvai numeta ugnį ant žmonių. Ugnikalniai išsiveržia. Žaibas sukelia miškų gaisrus…
Viešpaties ugnis – kaip galime ją apibūdinti? Kodėl Jėzus norėjo, kad ji pagaliau degtų? Kodėl krūmas dega, bet nesudega?
Ugnis – tai šiluma, įkvėpimas, džiaugsmas, entuziazmas, Kalėdų žvakės ir jaukumas, šviesa tamsoje. Dievo ugnis pati savaime sukelia šilumą širdyje, nesibaigiantį džiaugsmą, entuziazmą Jam, ištveriantį net mirtį; tai priėmimas, meilė, gailestingumas ir Dievo teismas, žadantis, kad Dievas viską ištiesins („teismas“ Biblijoje yra labai teigiamas žodis, reiškiantis pataisymą ir pusiausvyros atkūrimą; kad teisingumas atstatomas, klaidos ir nuodėmės sustabdomos – ir viskas vyksta tik padedant Dievui. Teismas baisus tik atmetantiems Dievą ir maištininkams, o Jo vaikams tai yra išgelbėjimas).
Kai kurie ieško Dievo ugnies, bet neieško paties Dievo ugnyje. Štai kodėl ugnis vėl ir vėl užgęsta. Bet kai pagaliau ugnyje randame Viešpatį, ji lieka neužgesinama.
Paulius degė dėl Jėzaus. Jis prisiėmė visus pavojus ir vargus, kad tik būtų naudingas Viešpačiui. Jis mylėjo Jėzų, savo Gelbėtoją, labiau nei save. Jėzus mylėjo jį ir nuolat saugojo visuose pavojuose. Steponas degė dėl Jėzaus, todėl galėjo liudyti Jį ir buvo užmėtytas akmenimis. Bet Jėzus stovėjo šalia jo, JIS nebesėdėjo ilgiau soste, bet stovėjo šalia – Jėzus buvo taip sujaudintas Stepono atsidavimo ir meilės.
Jei mes degame dėl Jėzaus, nes Jo ugnis dega mumyse, tada mes nesudegame! Kai kurie bijo Dievo ugnies, nes ji yra baisi ar pernelyg galinga, nekontroliuojama ir pan. Jie mato šią ugnį kituose, bet dvejoja, ar nori patys degti. Bet Dievo ugnis mus apvalo, atneša nesuvaldomą džiaugsmą ir entuziazmą dėl Dievo bei gilią, tyrą meilę Jam. Taip yra ten, kur yra Dievas.
Kai nužengė Šventoji Dvasia, į žemę atėjo ugnis. Štai kodėl mes branginame Sekmines, nes tuomet atėjo jėga ir džiaugsmas, kurie mus įgalina sekti Jėzumi ir Jį mylėti. Ieškokime šios ugnies, kad mūsų meilė Jėzui vėl taptų karšta ir tyra!
Ačiū, Jėzau, kad atsiuntei į žemę ugnį. Noriu, kad ji degtų manyje. Taip, noriu nuoširdžiai Tave mylėti – visu savo protu, visomis jėgomis, visa valia, žodžiais, svajonėmis ir mintimis. Tu esi to vertas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*