Gera dirva – 2017.05.21

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
Evangelija pagal Matą 13, 8
„Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių.“
Taip vyksta ir su mūsų širdimi. Jei tik yra kokia galimybė, tuoj pat apima kitos mintys ir rūpesčiai ir Dievo žodis dingsta, pavogtas priešo. Kitą kartą širdies žemė nėra pakankamai gili. Vadinu juos „aleliuja krikščionimis“. Iš pradžių jie nuostabiai auga, dalyvauja visuose šlovinimo vakaruose ir, atrodo, yra kupini džiaugsmo. Bet kai tik jiems ar kam nors kitam iškyla sunkumų, jų tikėjimas Gelbėtoju išgaruoja. Jie vos ištempia savaitę be naujo jaudulio. Dalis Dievo žodžio nukrenta tarp erškėčių. Širdis su džiaugsmu priima sėklą. Bet erškėčiai, kurie yra kasdienybės rūpesčiai ir turtų apgaulė, nustelbia išganymo Žodį. Tu turi tiek daug ko padaryti, esi labai svarbus ir turi tiek daug pareigų, kad Dievas turi palaukti.
Iš tikrųjų mus domina tik ketvirtoji sėkla, kuri nukrito į gerą dirvą. Mūsų širdis turi gilų žemės sluoksnį ir niekas negali jo visiškai ištirti. Jei esame sąžiningi prieš Dievą ir galime pasižeminti prieš Jį, tai yra tarsi plūgas, kuris suminkština žemę. Jei Jo klausomės ir norime Juo sekti, mūsų savanaudiškumas ir pasididžiavimas suminkštės, kaip artojas ir akėčios sutrupina žemę. Kai mes pasineriame į Dievo žodį ir tyloje atiduoti save Jam, tai yra tarsi lietus, kuris padaro žemę derlingą. Jei mes ieškome Jo maldoje, atleidžiame sau ir kitiems, tai yra tarsi trąšos, kurios paskatina suvešėti vaisius.
Norime atkreipti dėmesį į tai, ko pilna mūsų širdis: bereikalingas nerimas, turtų apgaulė, priklausomybė nuo malonumo ir emocijų, patogumo ir puotavimo… Visa tai neturėtų mūsų valdyti. Mes siekiame Jo, Jo veido. Mes dedamės Jo žodžius į širdį, galvojame apie juos. Mes skaitome apie Jį, atrandame naujų dalykų, kalbamės su Juo skaitydami… Visada ir visur esame susiję su Juo – gyvenimo šaltiniu. Tada mūsų širdis tampa derlinga dirva Jo Žodžiui. Tada mūsų gyvenimas duoda vaisių.
Ačiū, Jėzau! Tu padarai mano gyvenimą vertingą. Aš atiduodu jį Tau. Taip, Tu turi manyje viešpatauti, noriu Tavęs klausytis! Aš nenoriu gaišti beprasmiškai dykinėdamas ar be tikslo dirbdamas, nerimauti ar vaikytis turtų. Noriu priklausyti Tau, nes Tu esi mano gyvenimo priežastis ir tikslas!