Pamąstymas – gegužės 20 d.

Jėzus šaukė: Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria! Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės.
Evangelija pagal Joną 7,37f
Jėzus mums pažada, kad mes visko tobulai turėsime, ko reikia gyvenimui ir dievotumui. Ir nesvarbu, ar trokštame teisingumo, ar ramybės, JIS nori mus tobulai pasotinti. Tik pas Jį yra pilnatvė to, kas geriausia!
Dažnai JIS paima iš mūsų tai, kas mus nuo Jo atitraukia ir prie ko per daug prisirišo mūsų širdis. Iš pradžių mūsų šauksmas būna didelis, bet mes pradedame Jo ieškoti ir prašome, kad JIS atsakytų. Tokiu atveju JIS retai atsako į mūsų klausimus, bet JIS ir neprivalo to daryti. Nes JIS pats yra atsakymas į visus mūsų klausimus. JIS pasilenkia virš mūsų, guodžia mus, paima ant rankų. Tada JIS yra labai arti, ir gyvojo vandens srovės teka iš Jo į mus ir girdo ištroškusią širdį. Kuo glaudesnis su Juo bus vidinis ryšys, tuo labiau JIS pripildys mus savo Gyvuoju vandeniu, ir tuo kiti dalykai mums bus mažiau svarbūs. JIS nori mus turėti labai arti savo širdies!
JIS nori, kad Gyvasis vanduo tekėtų. Kai būsime kupini šio vandens, jis liesis per kraštus į kitus žmones. Tokiu būdu JIS nori ir mus padaryti gyvojo vandens šaltiniu! Savo vaikams, tėvams, sutuoktiniui, darbo kolegoms, kaimynams ir visiems „ištroškusiems“. Nelaikyk šio vandens vien tik sau, nes jis suges ir pradės smirdėti. Ne, išliek jį gausiai, tada VIEŠPATS pripildys tave vėl nauju, šviežiu vandeniu! JIS nori tave panaudoti, kad galėtų pagirdyti šį kraštą. Nuostabus pašaukimas!
Ačiū, Jėzau, kad numalšini mano troškulį ir mano norus! Tik Tavyje nurimsta mano siela. Aš įsikimbu į Tave, ir Tu paimi mane ant savo stiprios Rankos. Ačiū, Jėzau, Tu esi mano gyvenimas!!