Mano lobis – 2017.05.14

„Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.
Evangelija pagal Matą 6, 19–21
Jėzus perspėja, kad per daug nesureikšmintume savo trumpo gyvenimo. Nes ką reiškia 20 arba 40 metų klestėjimo ir prabangos, kai bent 25876 metus kentėsi. JIS nori, kad mūsų žvilgsnis būtų nukreiptas į dangų, į Jį. JIS nori, kad savo gyvenimui taikytume Jo mastelį. JIS nori būti mums pirmas ir pats svarbiausias.
Mums nereikia medžioti daugiau turtų. Pakanka, kai galime gerai gyventi. Mes žinome, kad Dangiškasis Tėvas mums suteikia maisto, gėrimo, drabužių, darbo ir stogą virš galvos. Todėl neturėtume nerimauti, karštligiškai skubėti ir rūpintis. Privalome dirbti gerai ir nesibaimindami. Ir mes neturėtume daryti visko, kad mums sektųsi tik geriau ir geriau.
Norime turėti laiko Jam. Norime statydinti Jo Karalystę. Mes norime kiek įmanoma daugiau savo energijos ir laiko paskirti Jo darbui. Nes mūsų širdis plaka ten, kur yra JIS.
Dievas sukūrė mus dirbti. Matyt, mums į naudą, jei turime kasdienę veiklą ir nesame našta kitiems. Atrodo, mums reikia saugotis, kad netaptume „per šventi“ ir nežemiški. Tai padaro mus nuolankius ir priklausomus nuo Dievo.
Mūsų mintys sukasi aplink Jį – kaip Jam galime patikti, kaip galėtume su Juo praleisti laiką, kaip galime išdalinti Jo meilę žmonėms kurius JIS taip myli, kaip kuriame šeimą, kaip bendraujame su kitais žmonėmis.
Jei esame susirūpinę tik savo darbu, karjera ir kaip viską suderinti, mūsų sasusidomėjimas Juo mažėja. JIS yra greičiau tik pomėgis ar alibi. Mūsų „aš“ nori vis daugiau ir daugiau, ir mes jam duodame. Mes prisitaikome prie pasaulio standartų ir mūsų išpuikusios, didžiulio „aš“.
Vėl ir vėl senasis „aš“ bando mus patraukti atgal į senąjį kelią – mes turime būti labai atsargūs. Ir kaskart iš naujo turime apsispręsti, kuo sekame.
Mes dirbame iš meilės Viešpačiui, nes JIS tiek daug dėl mūsų padarė. Iš tiesų mes negalvojame apie atlygį, kuris mūsų laukia danguje. Ką aš veiksiu danguje su deimantais ir brangiaisiais akmenimis, auksu ir sidabru? Ten jų tiek daug, kad jie neturi išskirtinės vertės. Bet jei JIS mano kelionės pabaigoje pasakys: „Puikiai atlikta!“ – tada aš būsiu laimingas, vadinasi, buvo verta gyventi. Taip, JIS yra ir turėtų amžinai būti mano gyvenimo mastelis. Tai verta!!!
Ačiū, Jėzau, kad Tu tvirtai mane laikai! Ir kai aš nusuko iš kelio, Tu mane perspėji. O kai nenoriu girdėti, Tu randi tiek daug įvairių galimybių sugrąžinti mane atgal. Taip, aš pasikliauju Tavimi. Noriu, kad mano gyvenimas sutaptų su Tavuoju, padėk man!!!