Dar kartą: pagundymai – 2017.05.05

Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.
Mato 6, 13
Jokūbo laiške rašoma apie pagundymus (1, 12–15):
„Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes, kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo Jį mylintiems. Nė vienas gundomas tenesako: „Esu Dievo gundomas“. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo. Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.“
Griežti žodžiai, esantys Biblijoje! Tad kam aš suversiu kaltę? Net Adomas ir Ieva pateikė nevykusius pasiteisinimus: Moteris, kurią man davei, kalta… Gyvatė mane apgavo…
Ne, mes patys esame kalti dėl savo nuodėmių! Nes klausėmės savo troškimų, o ne Dievo. Nes žaidėme su geresniu nuodėmės pažinimu. Nes norime šių pavojingų dalykų. Nes turime teisę į šį bei aną. Taip, yra daug priežasčių, kodėl mes nusidedame. Pirma ateina pagundymas – mintys, kurios sukasi apie kažką, ko nenori Dievas. O mūsų priešas, melagis ir sukčius, pažįsta mus. Jis įperša šias mintis mums į galvą arba sustiprina jas, kai tik gali. Jam smagu, kai pasiduodame ir kai jis užmeta savo tinklą. It maži, nerangūs vaikai mes visada užkimbame!
Kova su nuodėme ir už Dievą turi prasidėti daug anksčiau – ji vyksta mūsų mintyse. Kas man daro įtaką, kokius filmus žiūriu, kokius vaizdus matau, ką skaitau, kokios muzikos klausausi, kokiais žmonėmis pasitikiu… Ar žinau Dievo standartus ir ar jų laikysiuosi? Tai gali prieštarauti mano dideliam, išsipūtusiam „aš“, bet JIS laukia mano sprendimo: už ar prieš Jo Žodį. Deja, nuolankumas susiduria su išdidumu… Tarnauti mums sunkiau nei valdyti. Leistis būti nešamam srovės ir viskuo mėgautis, nes svarbiausia, kad man būtų smagu, yra lozungai, nepatinkantys Dievui.
Jeigu pasiduodame pagundymui, jis gimdo nuodėmę. Ir nuodėmė pagimdo mirtį – santykis su Dievu nutraukiamas, dingsta.
Jau geriau įsikibti į Jėzų – nesvarbu, kokia kaina.
Po to, kai Jėzus atlaikė pagundymus, angelai atėjo ir Jam tarnavo. Tai turėtų būti nuostabu! Taip, kai aš laimiu, Dievas man išlieja dangaus palaimos gausą. Gaiviai, džiugiai, pakiliai, žvaliai!
Viešpatie, aš nemėgstu pagundymų! Bet kai jie ateis, prašau, laikyk mane tvirtai! Ir gelbėk mane nuo pikto, kad neįkrisčiau į duobę ir nepadaryčiau nuodėmės! Ačiū, Jėzau, kad Tu mane išgelbsti, kai rimtai Tavęs šaukiuosi. Tu nenori, kad mirčiau, bet nori, kad gyvenčiau džiugiai ir nerūpestingai, draugaudamas su Tavimi!