Pamąstymas – balandžio 20 d.

Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę.
1 Petro 2,10
Koks didelis Dievo gailestingumas! JIS pasigailėjo manęs, kai pamatė: vienas jis neįveiks. JIS ištraukė mane iš sūkurio, iš pražūties, iš nutolimo nuo Dievo. JIS matė mano širdį, kaip ji ilgėjosi ramybės ir gyvenimo prasmės. Jam netrukdė mano klaidos ir nuodėmės, JIS pasigailėjo be jokių išankstinių sąlygų ir patraukė mane prie savęs. Taip, dabar aš priklausau Dievo tautai, dabar suradau gailestingumą!
Ir Dievui neužteko vien tik išgelbėti mane, JIS turi dar didesnių planų! 9-toje eilutėje skaitome: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“. Dievo gailestingumas nėra trumpalaikis dalykas, bet amžinas ir neatšaukiamas.
Jeigu JIS pasakė TAIP, tai yra amžinas, nesikeičiantis TAIP. Kai JIS manęs pasigailėjo, Jo sprendimas buvo visiems laikams. Kur anksčiau tamsa valdė, dabar turi viešpatauti Jo šviesa. JIS turi nuostabų tikslą man ir tau! Mes turime būti Jo šventoji, išrinktoji tauta, mes turime tapti „kunigais“ kitiems, kad užtartume juos prieš Dievą, mes turime skelbti Jo nuostabius darbus, kad dar daugiau žmonių surastų gailestingumą! Dievui esame labai brangūs. JIS vadina mus deimantais ir brangakmeniais. JIS laiko mus nuotaka, verta Jo Sūnaus Jėzaus. To, aišku, mes neužsitarnavome, – tai Jo gailestingumas, Jo didžioji meilė mums.
Ačiū, Jėzau, Tu nutiesei man kelią pas Dievą! Tavo dėka esu Dievo vaikas ir priklausau ypatingai, šventai, apvalytai Dievo tautai! Aš esu Tavo nuosavybė, už kurią brangiai sumokėjai ant kryžiaus. Aš esu Tau toks brangus, kad turiu teisę su kitais vadintis Tavo nuotaka! Tu mane labai myli! Koks didelis Tavo gailestingumas! Taip, Tu esi Dievas, kuriuo aš galiu pasitikėti be jokių apribojimų!