Pamąstymas – balandžio 16 d.

Aš pasitikėjau Tavo gailestingumu.
Mano širdis džiaugiasi Tavo išgelbėjimu.
Giedosiu VIEŠPAČIUI,
kuris man daro gera.
Psalmių 13,6
Taip, aš noriu giedoti savo VIEŠPAČIUI, nes JIS padarė man tiek daug gero!!! Kai aš apie tai pagalvoju, prisimenu daug, daug dalykų, kur VIEŠPATS man padėjo ir kur JIS parodė man meilę. Niekada JIS manęs nepamiršo ir neapleido, niekada nesakė: pats esi kaltas, dabar pažiūrėsim, kaip tu iš šio purvyno išsikapstysi. Ne, mano VIEŠPATS man buvo visada ištikimas, net ir tuomet, kai aš buvau neištikimas.
Psalmės pradžioje vyrauja visai kita nuotaika. Atrodo, tarsi psalmistas Dovydas melstųsi visiškai nusivylęs:
Ar amžinai? Ar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą? Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys, širdį skaudės kas dieną? Ar dar ilgai mano priešas didžiuosis prieš mane? Pažvelk, išklausyk mane, VIEŠPATIE, mano Dieve! Apšviesk man akis, kad mirties miegu neužmigčiau. Kad mano priešas nesakytų: „aš nugalėjau jį“. Kad nesidžiaugtų mano prispaudėjai, man susvyravus. Aš pasitikėjau Tavo gailestingumu. Mano širdis džiaugiasi Tavo išgelbėjimu. Giedosiu VIEŠPAČIUI, kuris man daro gera!
Dovydas turėjo patyrimą su Dievu. Jis dažnai turėjo didelių sunkumų, ir jo gyvenimui grėsė pavojus. Tačiau Dievas buvo su juo. Jis turėjo artimą, patikimą, nuolatinį ryšį su savo VIEŠPAČIU. Kaip galėjo Dievas jį pamiršti? JIS išgelbėdavo Dovydą iš kiekvienos bėdos. O Dovydas nepamiršdavo padėkoti; – nes jis žinojo, kas jam sunkiu metu padėjo. ( Padėka yra gera priminimo pagalba mūsų tikėjime. Ji mus nepaprastai sustiprina!) Kai Dovydas vėl pateko į bėdą ir beveik nustojo vilties, jis užrašė šią giesmę ir padėkojo Dievui už pagalbą, giedojo Jam, nes VIEŠPATS tiek daug gero jam padarė.
Ačiū, Tėve danguje, kad Tu manęs niekada nepamiršai! Iš kiekvienos bėdos Tu mane išlaisvinai. Aš noriu Tau padėkoti ir iš visos širdies Tave garbinti žodžiais, giesmėmis ir darbais! Nes Tu esi mano stiprus Atpirkėjas!!