Nepamiršti – 2017-04-07

Aš tavęs niekad neužmiršiu.
Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.
Izaijo knyga 49, 15 – 16
Gaila, bet dažnai patys pamirštame Dievą, nes stresuojama arba turime per daug ramybės, tad galvojame apie viską, tačiau Dievas lieka nuošalėje. Tad kartais yra reikalinga nedidelė audra, kad vėl prisimintume Dievą.
Mūsų aplinkiniai taip pat gali pamiršti mus. Kartais kažkuo labai pasitikime, tačiau labai jaučiamės apleisti, jei tas žmogus pamiršta, ką žadėjęs.
Buvau persikėlęs į kitą miestą studijuoti ir mama norėjo man atsiųsti pinigų.Tačiau aš jų nesulaukiau. Greitai nebeturėjau net kelių monetų, kad galėčiau paskambinti į namus. Tačiau Dievas man atsiuntė vieną vyriškį. Mes gėrėme arbatą ir kalbėjomės. Tyloje savęs klausiau, ko jis nori iš manęs, nes jam kažkas gulėjo ant širdies. Tuomet jis paklausė, ar man reikia pinigų. Jis buvo gavęs pinigų ir man reikėjo tik pasakyti, kiek man reikia. Oho … tai buvo Dievo klausimas. Iš kur šis vyras suprato, kad man reikia pinigų. Aš jo net nepažinojau. Kai pagaliau paskambinau į namus, mama išsigando. Ji mane pamiršo, tiesiog klijavo tapetus ir apie nieką kitą negalvojo. Taip, tėtis ir mama gali mane pamiršti, bet Dievas niekada.
Jėzus turi ypatingą priminimo ženklą: JIS išraižė mano vardą delne, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus. Kai tik Jėzus žiūri į savo delną, perskaito mano vardą. Tad JIS tikrų tikriausiai negali manęs pamiršti.
Jėzus atidavė savo gyvenimą dėl manęs, vietoje manęs buvo prikaltas prie kryžiaus ir prisiėmė bausmę už mano kaltes. JIS labai labai brangiai išpirko mane. Ar galėtų Jėzus pamiršti nuosavybę, už kurią sumokėjo Savo gyvenimu? Tai neįmanoma.
Dėkoju, Jėzau, kad išpirkai mane iš nuodėmių, pragaro, tamsybių ir mirties! Aš esu Tavo nuosavybė! Tu niekada manęs nepamiršti, net jei pamiršta tėtis ir mama. Tu su meile galvoji apie mane, nes Tavo delnai primena Tau mane. Neįmanoma, kad Tu mane pamirštum.