Dešimt raupsuotųjų – 2017.03.27

Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų.
Luko 17, 15
Kai Jėzus keliavo į Jeruzalę, Jis įėjo į vieną kaimą. Čia Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų, jie sustojo atstu ir šaukė: Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų! Pamatęs juos, JIS jiems tarė: Eikite, pasirodykite kunigams! Nes tik kunigas turėjo teisę patvirtinti išgijimą. Beeidami pas kunigus, jie pasveiko. Vienas sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą. Jis parpuolė Jėzui po kojų ir Jam padėkojo. Šis vyras buvo iš Samarijos; – žydai neapkentė samariečių. Jėzus tarė: Juk visi dešimt pasveiko. Kur dar devyni? Ar neatsirado nei vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį? Ir JIS tarė jam: Kelkis ir eik! Tavo tikėjimas tau padėjo!
Jau tada vyko taip, kaip yra šiandien: tiek daug žmonių patiria didelius palaiminimus, o dažnai net ir Dievo išgydymą bei išlaisvinimą. Jie tuo labai džiaugiasi ir yra nepaprastai dėkingi. Tačiau kažkaip tai neturi jokių pasekmių. Jie pasiima palaiminimą, pasako ačiū ir dingsta. Tačiau Dievas tikisi kažko daugiau.
Raupsuotieji, tai žmonės, su kuriais niekas nenori turėti kažką bendro. Jie atskirti nuo bendravimo. Tik pas Jėzų yra visiškai kitaip. JIS elgiasi su jais kaip su žmonėmis. Jie yra Jam brangūs, už juos JIS numirė ir daugelis iš jų bus su mumis danguje; – ar mums visada tai patinka?
Vienas sugrįžo, puolė Jėzui po kojų ir Jam padėkojo. Taip, taip turėtų būti ir su mumis: mes turėtume visiškai atsiduoti VIEŠPAČIUI. Nes JIS mus išgydė, atpirko, išplėšė iš tamsos, mus myli, atleidžia ir suteikia naują viltį. Norėkime ne vien tik Jo palaiminimo, bet norėkime Jam atiduoti save. Šis VIEŠPATS yra vertas mūsų atsidavimo! JIS mus išgelbėjo, taigi dabar mūsų gyvenimas turi priklausyti Jam, be jokių kompromisų, be Jei ir Tačiau. JIS yra nuostabus VIEŠPATS. Kodėl mes bijome Jam visiškai atsiduoti?
Ačiū, Jėzau!! Tu tikrai esi nuostabus!! Tu girdi mūsų šauksmą, girdi mūsų maldą, supranti mūsų poreikius, myli mus be ribų, atleidi kiekvieną nusižengimą, nugali už mus mirtį … Kas aš esu, kad negalėčiau Tau tarnauti? Kodėl išsigąstu, kai turiu Tave sekti? Tu juk mane jau išgelbėjai, – ar aš bijau, kad Tu vėl to nepadarysi? Ne, VIEŠPATIE, Tau priklauso mano gyvenimas, mano jėgos ir mano norai. Tau priklauso visa mano meilė, nedalijama ir iš visos širdies. Nes Tu esi mano Ganytojas, mano nuostabusis VIEŠPATS.