Šventumas – 2017.03.14

Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.
Hebrajams 12, 14
Dievas trokšta mūsų šventumo, Jis nori, kad būtume šventi!
Jei pasirinkome Jėzų ir tapome Dievo vaikai, ėmėm trokšti šventumo. Mes nusimetame visas išorines nuodėmes: melus, išdavystes, vagystes ir svetimavimą. Mes nebenorime susitepti pasaulio dalykais ir išmetame purvinas knygas ir nuotraukas, prašluojame barą norėdami gyventi pamaldžiai. Po tam tikro laiko Dievas žengia dar vieną žingsnį ir parodo mūsų vidines nuodėmes: išdidumą, godumą, pavydą, nuosavą teisumą, kartėlį, negalėjimą atleisti ir kt. Kova tampa sunki, nes Dievas atskleidžia vis ką nors nauja, kas jam nepatinka. Mes esame tik žmonės, kurie iš pat šaknų yra sugedę ir nuodėmingi! Ši kova su vidinėmis nuodėmėmis užtrunka mažų mažiausiai visą gyvenimą, o jei būtų įmanoma, tai užtruktų ir tris… Tai niekaip nesibaigia – išdidumas ir pavydas įgauna tik kitas slaptas formas.
Tad kaip galime tapti šventi? Kai kurie pavargsta kovoti ir tampa abejingi. Bijau, kad jie kažką ne taip suprato. Dievas parodo mums mūsų nuodėmes tam, kad galėtų jas atleisti bei parodyti Jam patinkantį gyvenimo būdą. JIS atskleidžia nuodėmes tam, kad mes patirtume atleidimą. JAM visai nepatinka parodyti mums mūsų nuodėmes ir tada matyti, kaip sunkiai mes plušame. JIS pats yra mūsų pagalbininkas visose srityse.
Mes norime ieškoti Jo visose srityse – ir maldoje, ir Jo Žodyje, ir bendystėje su kitais. Tada JIS pradeda keisti mūsų širdis, kad mes nuolat šventėtume.
Mes atveriame Jam savo širdis, kad JIS su jomis darytų tai, kas Jam patinka. Šventėjimas vyksta širdyje! Ten, kur JIS yra Viešpats, ten yra šventumas!
Nors šventumas ir reiškia gyventi be nuodėmės, bet ne tik – tai taip pat reiškia priklausyti Jam. Ir šito mes visomis jėgomis siekiame!
Viešpatie, siųsk savo Dvasią, kuri atnaujintų mano širdį! Atidenk viską, kas Tau nepatinka. Dėkoju, kad tai atleidi ir parodai man naują kelia ir naują gyvenimo būdą. Taip, aš noriu būti Tavo – karaliauk manyje!