Pripažinimas – 2017.01.25

VIEŠPATS, tavo Dievas,
pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje:
jis noriai džiaugsis tavimi,
atnaujins tave mylėdamas
ir džiūgaus dėl tavęs giesme,
kaip džiūgaujama iškilmių dieną.
Sofonijo 3, 17–18
Mes visi norime būti mylimi, matomi ir kad mumis būtų džiaugiamasi. Kiti turėtų matyti mūsų gerąsias puses, bet blogųjų – geriau ne. Kas nenori pripažinimo, garbės ir šlovės? Bent jau mums brangiausi žmonės turėtų mus pastebėti, gerbti ir mylėti. Jei to nėra, gyvenimas praranda skonį. Pripažinimas yra vienas iš mūsų gyvenimo variklių. Kiek daug prezidentų siekia visos tautos pripažinimo ir jei jo negauna, tampa sunku. Tai tik dar labiau sužaloja pasaulį ir politiką.
Bet būtent pripažinimo beveik visiems mums ir trūksta. Kūdikystėje mes gavome visą tėvų ir giminaičių dėmesį. Bet bėgant metams iš mūsų pareikalaujama laimėjimų ir gero elgesio. Kas šių reikalavimų neišpildo, ant to yra pykstama arba jis nutumiamas šalin.
Dėmesys, meilė ir džiaugsmas savimi išties labai retas dalykas. Kas randa tokį žmogų, turi būti labai atsargus su juo! Tiesą sakant, santuoka ir šeima turėtų būti tokia vieta, kur žmonės vienas kitą pripažįsta ir myli su visais įpročiais, klaidomis bei trūkumais. Bet ypač šeimose to dažnai stinga!
Dievas mums pasakė „taip“, kai mes buvome sumanyti ir pagimdyti. Ir šis Jo „taip“ nesikeičia. JIS yra tiesiog nekintantis. Nesvarbu, ką mes šiandien darome ir kas eame, JIS nepakeičia savo pradinio „taip“ mums.
JIS buvo laimingas ir džiaugėsi, kai gimėme. Ir kai padarome kažką gero, JIS džiaugiasi dar kartą. Jis visada randa mumyse kažką, kas Jį džiugina. JIS žino, be abejo, ir mūsų tamsiąsias valandas, ir todėl Jo širdis yra kupina užuojautos. JIS liūdi, kai mums kažkas nepasiseka. JIS verkia, kai mes įklimpstame atgal į nuodėmę. JIS yra kantrus ir liūdi, kai atsukame Jam nugarą ir Jį ignoruojame. Bet JIS mus myli ta pačia meile – Jo „taip“ yra „taip“.
Kur yra toks Dievas, kuris taip džiaugiasi savo vaikais, kuris yra toks gailestingas? Kur yra toks žmogus, kuris taip besąlygiškai man sako „taip“? Kur galėčiau saugiai pasislėpti su visu savo sielvartu ir rūpesčiais? Kur galėčiau išsiverkti? Tik pas Jį, mano Tėvą danguje. Tik JIS tikrai gali mane suprasti ir išties paguosti. Kaip gerai, kad Jį radau!!!
Ačiū, Dangiškasis Tėve! Tu esi šalia, labai arti manęs. Tu supranti mano giliausias gelmes. Tau galiu atverti savo širdį ir Tu mane paguodi. Tu sakai man  „taip“, nors nesu ypač tobulas ir šventas. Ir Tu teiki didelę viltį, kad viskas man bus gerai! Tėve, aš myliu Tave, nes Tu mane šitaip myli taip!!!
Biblijos skaitinys šiandien: Pradžios 4 (1 Mozės)