Neteisinga gėda – 2017-01-07

Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą.
Antras laiškas korintiečiams 3, 18
Kas įvyko pirmiausiai tada, kai Adomas ir Ieva nusidėjo? Jie pasislėpė, nes gėdijosi. Dievas jiems suteikė apsiaustą, kad niekas nematytų jų gėdos.
Maži vaikai nepažįsta gėdos. Jie yra „nekalti“ ir gali priimti kitus tokius, kokie jie yra. Vaikai negalvoja apie tai, kaip jie veikia kitus.
Gėda pasireiškia tada, kai mes kažko gėdijamės ir norime paslėpti tai. Kaltė, nuodėmė, netobulybė… Kitiems nereikia to žinoti!
Dievas vėl paverčia mus „nekaltais“, perduodamas nuodėmių naštą Jėzui. Tad mums nebereikia slapstytis, demonstruoti apsimestinių stiprybių ir saugumo. Galime atsiprašyti ir būti nuolankūs. Mums jau atleista.
Tad būdami per Jėzų nekalti ir tyri galime susitikti su VIEŠPAČIU. Jo šlovė atsispindi mūsų veiduose. Tad bendrystėje su VIEŠPAČIU pavirstame į Jo šlovės atvaizdą. Pažvelk į brolius ir seseris, kurie viduje šlovina VIEŠPATĮ! Koks besidžiaugiantis Jų veidas, koks spindintis, koks laisvas ir tyras! Taip atrodai ir tu, jei džiaugsmingai šlovini VIEŠPATĮ be gėdos ir kaltės jausmo, be prakeiksmų ir teisimo!
Kalbu ne apie tai, kad reikia tobulai gyventi. Kalbu apie tai, kad reikia priimti Jėzaus nuprausimą ir leisti, kad JIS užpildytų mus džiaugsmu, ramybe ir meile. Tuomet dingsta gėda, savęs keikimas ir nepriėmimo jausmas, vienatvė minioje. Tu priklausai tam! Tu esi vienas iš Dievo išrinktųjų vaikų!

Taip, Jėzau, noriu atvaizduoti Tavo šlovę! Dėkoju, kad Tu man atleidi, padarai tyru ir neprakeiki! Dėkoju, kad užpildai mane džiaugsmo dvasia! Tad aš galiu dainuoti ir šokti, nes man nereikia gėdyti ir slapstytis. Tu esi čia, mano Užtarėjau ir Atpirkėjau!

Biblijos skaitinys šiai dienai: 41 psalmė, 1 – 14