Už Dievo pavadėlio – 2017.01.03

„Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;
patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.
Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,
kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,
nes kitaip jis tau nepaklūsta.“
Psalmė 32, 8–9
Pirmos dvi eilutės yra stiprus pažadas mums. Dievas nori mums parodyti kelią ir mus vesti. Toliau yra įspėjimas, kurį kai kurie, deja, mielai pakeistų.
Sunku tiksliai ir aiškiai paaiškinti situaciją. Galbūt padės mūsų šuns pavyzdys. Kai noriu su juo pasivaikščioti, jis turi būti pririštas už pavadėlio. Tik tada jis gali laisvai vaikštinėti, tačiau yra apribotas pavadėlio. Jam svarbu pabėgioti, jam tai patinka ir jis lengvai priima faktą, kad yra pririštas. Be abejo, jam labiau patiktų lakstyti visiškai nevaržomam. Tačiau jis nežino, kur norime eiti, ir be pavadėlio ima klaidžioti.
Dievo pažadai visada teisingi. Ir mes turime pažadą, esantį pirmose dviejose eilutėse, būtinai priimti asmeniškai!
Todėl mes pavedame save priklausyti nuo Jo, mūsų Viešpaties. Mes apsisprendžiame eiti Jo keliais, siekti Jo tikslų ir laikytis Jo taisyklių. Ir tada Jis gali mus vesti ten, kur JIS nori. Jo ketinimai mums visada geri! Jo planai ir mintys mums sumanyti vien iš meilė ir palankumo! Todėl mes galime Juo pasitikėti.
Šuns pavadėlis yra gana trumpas ir stiprus. Jis turi eiti ten, kur noriu aš. Dievo pavadėlis, prie kurio pririšti mes galime vaikščioti, yra meilė. Meilė Jėzui ir Dievo meilė mums. Mes galime lengvai jį nutraukti ir būti „laisvi“. JIS nemėgsta marionečių!
Privalome visada tvirtai nuspręsti vaikščioti prisirišę prie šio Dievo pavadėlio. Mūsų senas, storas, riebus Aš to niekada nenori. Jis nori būti išdidus, laisvas, nepriklausomas ir laukinis. Bet aš to nebenoriu. Noriu vaikščioti prisirišęs prie Dievo pavadėlio, noriu ilsėtis Jo sparnų pavėsyje, noriu išgirsti Jo meilės žodžius, noriu Jo apsaugos ir Jo tikslų. Man patinka su Juo bendrauti.
Jei aš atsirišu nuo Jo, tampu kaip asilas. It užsispyręs asilas, kuris viską žino geriau. Tada greitai ateina akimirka, kai imu trokšti Jo saugumo. Nes vėl įkrentu į purvą, iš kurio Jis mane išgelbėjo. Ne, nenoriu būti kvailas, užsispyręs asilas!
Aš mieliau prie Jo prisirišiu, ieškosiu Jo ir Jo artumo. Klausiu patarimo ir pamokymo, ilsėsiuosi Jo sparnų pavėsyje. Taip gyventi man gera. Noriu eiti Jo keliais – tada mano gyvenimas turi prasmę. Tada jis neša vaisių amžinybei.
Ačiū, Jėzau, Tu teisingai mane vedi! Kuo stipriau prie Tavęs prisirišu, tuo mažiau aplinkkelių turiu padaryti. Kuo arčiau esu prie Tavęs, tuo daugiau palaiminimų patiriu ir tuo daugiau būsiu palaimintas dar. Taip, Tavo artumas suteikia prasmę gyventi!
Biblijos skaitinys šiandien: Psalmė 39, 1–14

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*