Auka ir užtarimas – 2015.08.11

VIEŠPATS pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius.

Jobo 42, 10

Jobo kelias buvo sunkus. Iš jo buvo viskas atimta, jį supo neišmatuojama kančia. Ir kas gi buvo dėl to kaltas? Jis nebuvo blogas žmogus. Jo draugai, kurie su juo bendravo, taip pat nelinkėjo jam tokios kančios. Tai kas gi buvo kaltas?
Toks buvo Dievo kelias Jobui: Jo mokykla ir auklėjimas. Visa, ką Dievas buvo numatęs, turėjo Jobui tarnauti geriausiam. Tačiau kol jis tai patirs ir bus išaukštintas, pirmiausia Dievas turėjo iš jo viską, kuo Jobas rėmėsi ir kuo didžiavosi, paimti. Jam neliko nieko. Bet pabaigoje Jobas galėjo ištarti Dievui: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave“ (eil.5).Dievas norėjo pašalinti nuo Jobo tradicinį tikėjimą, ir suteikti gyvą, asmeninį ryšį su Viešpačiu. Ir dar žingsnį toliau žengė Dievas: JIS norėjo, kad Jobo širdis taptų šventa. Nes pasirodo ji buvo dar pilna kartėlio jo draugams, kurie jam priekaištavo. Jobas turėjo už juos pasimelsti ir net aukoti.
Taigi Jobas turėjo savo draugams viską atleisti ir tuomet užtarti juos Dievo akivaizdoje. Ir tai turėjo būti atlikta nuoširdžiai, ne kaip religinis ritualas. Iš visos širdies jis turėjo melstis už savo draugus, kad Dievas nesunaikintų jų.
Taip ir mūsų gyvenimas keičiasi ir tampa šventesnis, jei mes iš visos širdies atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto. Tuomet pasitraukia kartėlis ir tas nuolatinis „kodėl“. Ir jei mes žengiame dar vieną žingsnį toliau, pradedame už savo priešus melstis, kad Dievas jų nenubaustų per žiauriai. Dievo užuojauta ir Jo gailestingumas turi viešpatauti mūsų širdyse, tuomet jos taps minkštos ir draugiškos.
Ir pats Dievas mums tame padeda, – atleisti savo priešams. JIS išgydys mus nuo kartėlio. Ir JIS padės matyti savo priešus taip, kaip JIS: pilnomis malonės ir gailestingumo akimis, net jei nuodėmės ir būtų didžiulės. Tuomet mes tapsime pajėgūs mylėti savo priešus ir linkėti jiems geriausio. Ir tuomet mes iš tikro tapsime laisvi, laisvi nuo kartėlio, priekaištų, sielos skausmo, savigailos ir daugelio kitų dalykų.

Dėkoju, Jėzau, kad atleidi man pačias didžiausias kaltes! Noriu ir aš atleisti kitiems už jų neteisybes man. Kuomet galvoju apie tai, kokios Tavo bausmės jie nusipelnė, mane apima gailestis. Prašau, atleisk jiems! Prašau padėk, kad jie taptų laimingais ir patenkintais! Prašau padėk, kad jie rastų Tave ir jų vargšės sielos nurimtų! Dieve, pasigailėk!

Biblijos skaitinys: Psalmyno 106, 1-22

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*