Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu.
Pradžios knyga 2, 24
Mūsų, tėvų, pareiga yra užauginti tokius vaikus, kad jie taptų stipriomis asmenybėmis, nepriklausomi ir žinantys savo vertę. Jie turi užimti savo vietą ir būti patikimi. Jie turi sukurti savo šeimas ir saugoti bei rūpintis savo partneriu ir vaikais.
Tai reiškia, kad mes savo vaikų neturime prie savęs pririšti, bet leisti jiems suaugti. Nuo mažumės jie turi mokytis priimti sprendimus ir atsakomybę, aišku, pagal savo amžių ir brandą. Vaikams augant mums reikia vis mažiau ir mažiau kištis į jų reikalus; – vaikai prisiima vis daugiau atsakomybės už savo gyvenimą, kol jie užauga ir subręsta. Mes juos paleidžiame!Kuo toliau, tuo daugiau mes tampame savo vaikų konsultantais ir pašnekovais, ir tuo mažiau ir mažiau įsakymų ar nurodymų "transiliuotojais". Tada gali mūsų vaikai užimti savo vietą Dievo karalystėje ir patys tapti tėvais ir motinomis savo vaikams.
Mes negalime pasikliauti Dievo žodžiu ir sakyti savo vaikams: tu privalai gerbti savo tėvą bei motiną ir visuose dalykuose jiems paklusti! Jei mes auklėsime savo vaikus Dievo išminties šviesoje, tai įvyks savaime. Vaikai gerbs ir bus dėmesingi savo tėvams. Bet mes negalime šito reikalauti. Šis įsakymas skirtas vaikams, o ne tėvams, kad remdamiesi juo galėtų savo vaikus kaltinti. Jei mes esame tik įstatymiški krikščionys ir iš vaikų Dievo vardu reikalausime paklusnumo, jie nusisuks nuo Dievo. Fariziejiška krikščionybė – tai patikimiausias būdas užgniaužti vaikų tikėjimą.
Pats Jėzus paliko savo Tėvą danguje ir tapo žmogumi. JIS turėjo artimą ryšį su savo Tėvu ir JIS pats laisva valia galėjo apsispręsti ar klausyti priešo. Bet pagundymuose JIS klausėsi Dievo žodžio. JIS atėjo susirasti sau nuotaką; – Kristaus bažnyčią. Prie jos Kristus prisirišo. Ji yra JO. Jie tapo viena – Kristus ir JO bažnyčia. JIS gyvena joje. Niekas negali vėl atskirti JO nuo mylimosios! JIS puoš savo nuotaką ir ją valys nuo visokių nešvarumų. JIS ją pašventins ir Dievas ją valdys. JIS ją pripildys Šventąja Dvasia, kad ji taptų panašesnė į JĮ ir būtų pilna jėgų. Tai JO mylimiausia nuotaka!
Dėkoju, Jėzau, Tu duodi išminties ir gailestingumo. Tu padedi užauginti vaikus. Kartais mes klystame, – dėkoju, kad Tu atleidi ir kompensuoji mano klaidas. Dėkoju, kad mes esame Dievo vaikai. Tu mums duodi daug laisvės ir nori mus matyti suaugusiomis, brandžiomis, atsakingomis bei stipriomis asmenybėmis. Tu gerbi mūsų sprendimus ir neverti mūsų. Bet aš noriu Tavęs klausyti, toks turi būti mano sprendimas. Nes Tu esi geras man.
Biblijos skaitinys šiai dienai: Psalmių knyga 54, 1 – 9